All My Love šeimoms ir draugams Everesto keliautojams, kurie prarado savo gyvybes. Tragedija labiau skaudi, nes visi mes bandome padaryti, tai eiti, pakilti, atsistoti, pamatyti, kaip toli mes galime - tiesiog pamatyti.

Manau, kad apie Himalajų ir mano burna gauna iš karto sausas ir mano lūpos plyšys. Mano kūnas eina Nepalo ir Tibeto, beoriu Mēnesnīcas peizažas iš baisus kalnų atmintį. Mano ląsteles, maža DNR grandinės forma ir reforma ir priminti man ne eiti atgal, o ne lipti, o ne rizikuoti. Mano plaučiai pradeda žlugti iš vidaus. Aš kvėpuoju ir nieko ateina į mane, ir tai, ką jis jaučia man aukštyje. Aš nesu lemia kaip garbėtroška turėtų būti. Aš rūpintis savimi pakankamai gerai, bet tik ne jūros lygio. Net Denveris leidžia man svaigsta galva.

Bent jau aš perskaičiau apie nuotykių ir alpinistams ir atradėjai ir jų šerpų ir jaučiu savo kovą ir jų drąsa. Sutikau Jon Krakauer pagal šiurkščiai stumti kitiems iš kelio, kad galėčiau purtyti savo garsiąją ir aukštų ranką. Yra didybė tiems, kurie siekia aukščiausių viršūnių, ar tai yra pažodinis ar vaizdinis. Aš visada siekti aukštos, bet mano astma ir aukštis ligos, greičiausiai, bus baigti mane prieš mano baimė, bent jau šiose konkrečiose Treks.

Gali tie, kurie pakilo ir lipti vis dar vėjas atlikti juos. Gali jie būti padėjo kartu dievas ar dvasia ar pobūdį arba kas yra atsakingas už šių dalykų. Gali jų drąsa bus atlyginta su vaizdu ir gali savo iPhone vis tiek bus, kad jie gali fotografuoti mums visiems žemyn čia žemėje.

Tags: RIP

Šis įrašas buvo paskelbtas trečiadienis gegužė 23, 2012 į 09:00 and is filed under BLOGAS . Jūs galite sekti atsakymus į šį įrašą per RSS 2.0 pašarų. Jūs galite palikti atsakymą , arba trackback iš savo svetainės.